Download dvyliktokams konspektai PDF

Titledvyliktokams konspektai
File Size380.9 KB
Total Pages56
Document Text Contents
Page 1

http://www.kalbam.lt/?p=34696

Page 2

http://www.kalbam.lt/?p=34693

Page 28

Tačiau kaip gyventi čia, kur koja
Liečia artimųjų
Nepalaidotus kaulus?
Girdžiu balsus, matau šypsenas. Nieko
Negaliu rašyti: penkerios
Rankos stvarsto mano plunksną
Ir liepia dėstyt jų istoriją –
Jų gyvenimo ir mirties.
(„Varšuvoje“)

Tokia lyrika reikalinga: ji – žmogaus dvasinė atsvara. Č. Milošas vylėsi ir tikėjo, kad
būtent tai gali padėti žmonėms suvokti save, išsaugoti tapatybę („Iš poezijos tiek
naudos, kad mums primena nuolat, / kaip sunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu“, eil. „Ars
poetica?“).

Atmintis. Poeto pareiga ne tik sakyti tiesą, bet savo kūryba išsakyti ypatingą asmeninę
(savojo laiko) ir istorinę (praėjusio laiko) patirtį. Jei ištrinama istorinė atmintis,
žmogus tampa silpnas ir pažeidžiamas. Poetas privalo pasipriešinti
užmarščiai ir savo kūryba ginti amžinąsias žmogiškąsias
vertybes. Eilėraštyje „Campo di Fiori“ – dvi erdvės: Romos aikštė, kur buvo
sudegintas Renesanso filosofas Džordanas Brunas, ir karuselės aikštelė prie degančio
žydų geto sienos Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Deja, laužo nepastebi nei
vieno, nei kito miesto gyventojai: „Romos, Varšuvos liaudis / Prekiauja, mylisi, žaidžia /
Ir net nepastebi laužo“. Tik poetas „po daugelio metų, / [...] / Maištą įžiebs“, t. y. įžiebs
maištą prieš užmaršties kultūrą, vertinančią tik vartojimą ir linksmybes. Atmintis –
atsakomybė, kurios privalu imtis poetui.

Lietuvos prisiminimai. Didžiąją dalį gyvenimo praleidęs įvairiose pasaulio šalyse, Č.
Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuviu ir niekada nepamiršo savo šaknų:
„Gera yra mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge
gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą“.
Gimtinė ir „žmogiško masto“ gamta – įkvėpimo erdvė („Tas kraštas ir aš, nors buvom
toli kits nuo kito, / Nukrėsdavom lapus daug metų tuo pačiu laiku, / Užpustydavo
mudu, ir mudviejų vis mažėjo. / Ir štai mudu drauge, vienoj senatvėj“, eil. „Sodyba“).
Eilėraščiuose vaikystės pasaulis – prarastas rojus:

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, Bet visados atsidurdavau ten: su knygom
drobinėj terbekėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų [...].
(„Niekad tavęs, mieste“)

Grįžtama prie pirminių vaizdinių, suformuotų dar vaikystėje ir jaunystėje, gyvenant
Vilniuje. Pasak M. Kvietkausko, „Č. Milošas buvo poetas, kuriam visada išliko svarbus
ryšys su bendrija, su savuoju žmonių ratu, ir realiu, ir gyvuojančiu tik atminty, kaip
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar dingusio Vilniaus bendruomenė“.

Page 29

http://www.kalbam.lt/?p=34667

Similer Documents