Document Text Contents
Page 1
Maironis — ryški gairė lietuvių poezijos kelyje. Sakome: lie tuvių poezija iki
Maironio ir pomaironinė. Poeto kūryba tapo vertės matu, prasmingumo ir meniškumo ženklu.
Kūrėjo asmenybės kelias
Jonas Mačiulis-Maironis ( 1862-1932) kilęs iš vidurio Lietuvos. Jo gimtinė prie
Dubysos. Gaivinanti upės vėsa, slėniai, miškai ir kalvos — toks gimtinės vaizdas nuo ma žens
įstrigo poeto atmintin. Į jį įsiterpė liaudies tradicijos, papročiai, skambanti daina. To vaizdo
netemdė skurdas ir vargas. Mat tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, turėję net „laisvų“ pinigų,
kuriuos skolino nusigyvenusiems apylinkės dvarininkams. Mačiuliai kurį laiką valdė
Pasandravio dvarą. Tame dvare 1862 m. lapkričio 2 d. ir gimė Jonas Mačiulis.
Vaikystė prabėgo Bernotų kaime, kur sugrįžo tėvai, pasibaigus nuomos sutarčiai.
Poeto tėvas, blaivios galvos žmogus, vertino ne tik pinigą, bet ir mokslą. Jis pažino M. Valančių
ir pas jį dažnai lankydavosi. Vyskupo autoritetas turėjo įtakos ir jaunojo Mačiulio likimui.
Tėvas nusprendė sūnų leisti į mokslą, o vienai iš dukterų (jų buvo trys) palikti ūkį. Ano meto
sąlygomis tai buvo drąsus sprendimas.
J. Mačiulis mokėsi Kauno gimnazijoje. Labiausiai sekėsi matematika. Mokytojai net
pranašavo jam mokslininko karjerą. Vis dėlto viršų paėmė literatūriniai užmojai, M. Valančiaus
tradicija. J. Mačiulis susidomėjo istorija. Rašė eiles, tiesa, lenkų kalba, kuria kalbėjo daugelis
gimnazijos moksleivių. Ir studijuoti jis pasirinko filologiją.
1883 m. (tais metais pasirodė „Aušra“) būsimasis poetas tapo Kijevo universiteto
studentu. Tautinio sąjūdžio idėjos smigo vis gilyn į širdį, kaitino jausmus. Universiteto
bibliotekoje susiradęs knygų apie Lietuvos istoriją, J. Mačiulis godžiai jas skaitė. Ir pats ėmė
rašyti straipsnius apie tėvynės praeitį. Iškilo klausimas: ar jis galės dirbti savo tautos labui? Ką
galės padaryti, jei uždrausta spauda, jei nėra lietuviškų mokyklų? Ir jaunuolis nutarė mesti
studijas. Tuo labiau kad ir jo mėgstama literatūra beveik nedėstoma („tiesiog nieko nebuvo
pirmame kurse mokytis nei apie literatūrą, nei apie poeziją“). Taip J. Mačiulis nuėjo į Kauno
kunigų seminariją, tikėdamasis dirbti savame krašte.
Kauno kunigų seminarijoje jis mokėsi ketverius metus (1884— 1888). Gabiam, visą
gimnazijos kursą išėjusiam ir dar universitete studijavusiam seminaristui atsirado laisvo laiko.
Ir toliau jis domėjosi Lietuvos istorija, parašė istorinį darbą „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“
Didžiausia J. Mačiulio aistra tebebuvo poezija. Jis nemažai kūrė. J. Mačiulis ėmė garsėti kaip poetas.
Tiesa, iki Maironio aukštumų dar buvo toli. Ir slapyvardį Maironis pasirinko kiek vėliau.
Page 2
B a i g ę s seminariją, J. Mačiulis ketverius metus (1888—1892) mokėsi Peterburgo
dvasinėje akademijoje. Peterburge suartėjo su lietuvių inteligentais. Tai buvo dešiniojo sparno žmonės,
artimi kunigijos sluoksniams, taigi tautinio sąjūdžio konservatyviajai krypčiai. Juos domino lietuvių
kultūra, kalba ir mokyklos reikalai. J. Mačiulis visuomeninei veiklai neatidavė visų jėgų. Daugiausia
dvasios galių skyrė poezijai. Todėl vis dažniau likdavo vienas, stelbėjo savo vidaus gyvenimą. Ir pajuto,
kad talentas galingas tada, kai buities smulkmenos netemdo akiračio. Širdimi juto gimtosios žemės
rūpesčius ir vargus. J. Mačiulio vidinio gyvenimo kaitra išsiliejo eilėraščių posmais. Kūrinių vis daugėjo,
ir poetas, 1895 m. Maironio slapyvardžiu išleido eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“. Parašė poemą
„Tarp skausmų į garbę“ (vėliau ją perdirbo ir pavadino „Jaunąja Lietuva“), operų libretus. Lietuvių
literatūros padangėje sužibo ryški poezijos žvaigždė.
Poezija tapo tvirta atrama pačiam kūrėjui. Ji saugojo poetą nuo sustabarėjimo, uždaros kunigo
buities. Kartu kūryba pareikalavo daug žmogiškųjų jėgų, ne kartą skausmingomis spalvomis nudažė
eilėraščius. To vidinio dramatizmo tarsi ir nesimatė. Amžininkai prisimena Maironį ramų, orų,
neprarandantį pusiausvyros. Toks jis nuotraukose, bareljefuose, toks jo skulptūrinis portretas.
Baigęs mokslus Peterburge, dvejus metus (1892— 1894) gyveno ir dirbo Kaune. 1894 m. vėl
išvažiavo į Peterburgo dvasinę akademiją jau profesoriumi. 1909 m. Maironis sugrįžo į Lietuvą. Jis jau
buvo perkopęs į antrąją amžiaus pusę, bebaigiąs penktąją dešimtį. Visi pažino įžymųjį poetą ir aukštą
dvasininką. J. Mačiulis paskiriamas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Jis skaito paskaitas Lietuvos
universitete, išrenkamas garbės profesoriumi. Pasirodo nauji „Pavasario balsų“ leidimai, į kuriuos poetas
įdėjo naujų eilėraščių. Parašė poemą „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ ir eiliuotas dramas iš Lietuvos
praeities („Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas — karalius“). Kūrybai vis
mažiau beliko laiko. Būdamas pareigos žmogus, Maironis jėgas ir sveikatą atidavė dėstytojo ir
administratoriaus darbui.
Poeto gyvenimo dienas kartino nusivylimas ano meto Lietuvos tikrove. Su meile, viltimi
apdainavęs tėvynę bei jos ateitį, Maironis matė, jog idealai ir realybė skiriasi. Ir pats dažnai jautėsi
nereikalingas ir vienišas. Todėl su dar didesne meile glaudėsi prie gamtos, džiaugėsi ja visur ir visada.
Kas vasarą lankydavosi Palangoje. <...> su baltu apsiaustu, balta šiaudine skrybėle, su gumbuota lazda,
„mužikiškai“ tvirtos saujos sugniaužta, seserį Marcelę už parankės paėmęs, žingsniuodavo jūros tilto link,
arba <...> nusileidusios saulės gaisų fone stovėdavo su savo baltu apsiaustu dainuojančio jaunimo
būryje... Jis pėsčias kartais nužygiuodavo iš Kretingos į Palangą.
Page 10
Tartum rūdys geležinės
Amžina žaizda.
Graudulys ir iškilmingumas susilydo Maironio eilėraštyje „Lietuva brangi“. Jame talentingai
išreikštas atskiro žmogaus patyrimas ir tautos atmintis. Liūdesys eilėraštyje taurus ir poetiškas,
idealizuotas. Lyrinis veikėjas, kalbantis ir aš, ir mes vardu, suvokia, kad skaudi praeities patirtis turi
didelę dvasinę vertę. Ji ugdo žmogaus ir tautos dvasingumą. Toks požiūris būdingas romantizmui,
aukštinusiam skausmą, nes jis apvalo sielą, kilnina ir auklėja žmogų.
Eilėraštyje žmogaus ir tautos dvasingumas iškyla ir kaip graudumas, ir kaip susimąstymas,
ramumas, paprastumas: „sesutės visos / Griaudžiai malonias dainas ringuoja“; „Ten susimąstęs tamsus
Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas“; „Ar saulė leidžias, ir vakarėlis / ramumą neša“ vyturėlis. . .
Todėl ir išvada, kurią poetas padaro „savo“ ir „mūsų“ vardu, yra akivaizdi:
Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
Maironio eilėraščiuose Lietuvos paveikslas įspūdingas, didingas ir kartu paprastas, taurus.
Eilėraščiai kupini patriotinių jausmų, juose atsiskleidžia taurus emocinis santykis su praeitimi, liaudies
dvasine patirtimi. Ir čia slypi Maironio kūrybos poveikis lietuvių lyrikai bei skaitytojui iki pat šių dienų.
Maironio lyrika kupina meilės gamtai. Juk gamta neatskiriama tėvynės, Lietuvos dalis.
Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir
vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką,, kilnią prasmę.
Žodžiai, kuriais Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais. Lietuva — tai Nemunas
ir Dubysa, Šešupė ir Nevėžis, Punia, Medvėgalio, Šatrijos ir Birutės kalnas, Drūkšės ežeras, Vilnius,
Trakai ir Upytė. Tai šalis, „kur raudonmargę - kreipia kepurę / Jurginų pulkai“, kur žaliuoja rūtos, dreba
nuo šalčio rugienos. .. Konkretūs žodžiai meniniuose vaizduose išreiškia tėvynės ir jos gamtos, gimtosios
žemės brangumą ir grožį.
Dažnas poeto eilėraščių žodis — vainikas. Maironis, kaip ir visi romantikai, šiam žodžiui
suteikia taurią prasmę. Vainikas — šlovės, kilnios tėvynės meilės, pasiaukojimo ir gamtos grožio ženklas.
Eilėraštyje „Pavasaris“ gamtos grožis taip išsakomas:
Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų —
Vainikų eilė pirmutinė.
Maironis — ryški gairė lietuvių poezijos kelyje. Sakome: lie tuvių poezija iki
Maironio ir pomaironinė. Poeto kūryba tapo vertės matu, prasmingumo ir meniškumo ženklu.
Kūrėjo asmenybės kelias
Jonas Mačiulis-Maironis ( 1862-1932) kilęs iš vidurio Lietuvos. Jo gimtinė prie
Dubysos. Gaivinanti upės vėsa, slėniai, miškai ir kalvos — toks gimtinės vaizdas nuo ma žens
įstrigo poeto atmintin. Į jį įsiterpė liaudies tradicijos, papročiai, skambanti daina. To vaizdo
netemdė skurdas ir vargas. Mat tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, turėję net „laisvų“ pinigų,
kuriuos skolino nusigyvenusiems apylinkės dvarininkams. Mačiuliai kurį laiką valdė
Pasandravio dvarą. Tame dvare 1862 m. lapkričio 2 d. ir gimė Jonas Mačiulis.
Vaikystė prabėgo Bernotų kaime, kur sugrįžo tėvai, pasibaigus nuomos sutarčiai.
Poeto tėvas, blaivios galvos žmogus, vertino ne tik pinigą, bet ir mokslą. Jis pažino M. Valančių
ir pas jį dažnai lankydavosi. Vyskupo autoritetas turėjo įtakos ir jaunojo Mačiulio likimui.
Tėvas nusprendė sūnų leisti į mokslą, o vienai iš dukterų (jų buvo trys) palikti ūkį. Ano meto
sąlygomis tai buvo drąsus sprendimas.
J. Mačiulis mokėsi Kauno gimnazijoje. Labiausiai sekėsi matematika. Mokytojai net
pranašavo jam mokslininko karjerą. Vis dėlto viršų paėmė literatūriniai užmojai, M. Valančiaus
tradicija. J. Mačiulis susidomėjo istorija. Rašė eiles, tiesa, lenkų kalba, kuria kalbėjo daugelis
gimnazijos moksleivių. Ir studijuoti jis pasirinko filologiją.
1883 m. (tais metais pasirodė „Aušra“) būsimasis poetas tapo Kijevo universiteto
studentu. Tautinio sąjūdžio idėjos smigo vis gilyn į širdį, kaitino jausmus. Universiteto
bibliotekoje susiradęs knygų apie Lietuvos istoriją, J. Mačiulis godžiai jas skaitė. Ir pats ėmė
rašyti straipsnius apie tėvynės praeitį. Iškilo klausimas: ar jis galės dirbti savo tautos labui? Ką
galės padaryti, jei uždrausta spauda, jei nėra lietuviškų mokyklų? Ir jaunuolis nutarė mesti
studijas. Tuo labiau kad ir jo mėgstama literatūra beveik nedėstoma („tiesiog nieko nebuvo
pirmame kurse mokytis nei apie literatūrą, nei apie poeziją“). Taip J. Mačiulis nuėjo į Kauno
kunigų seminariją, tikėdamasis dirbti savame krašte.
Kauno kunigų seminarijoje jis mokėsi ketverius metus (1884— 1888). Gabiam, visą
gimnazijos kursą išėjusiam ir dar universitete studijavusiam seminaristui atsirado laisvo laiko.
Ir toliau jis domėjosi Lietuvos istorija, parašė istorinį darbą „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“
Didžiausia J. Mačiulio aistra tebebuvo poezija. Jis nemažai kūrė. J. Mačiulis ėmė garsėti kaip poetas.
Tiesa, iki Maironio aukštumų dar buvo toli. Ir slapyvardį Maironis pasirinko kiek vėliau.
Page 2
B a i g ę s seminariją, J. Mačiulis ketverius metus (1888—1892) mokėsi Peterburgo
dvasinėje akademijoje. Peterburge suartėjo su lietuvių inteligentais. Tai buvo dešiniojo sparno žmonės,
artimi kunigijos sluoksniams, taigi tautinio sąjūdžio konservatyviajai krypčiai. Juos domino lietuvių
kultūra, kalba ir mokyklos reikalai. J. Mačiulis visuomeninei veiklai neatidavė visų jėgų. Daugiausia
dvasios galių skyrė poezijai. Todėl vis dažniau likdavo vienas, stelbėjo savo vidaus gyvenimą. Ir pajuto,
kad talentas galingas tada, kai buities smulkmenos netemdo akiračio. Širdimi juto gimtosios žemės
rūpesčius ir vargus. J. Mačiulio vidinio gyvenimo kaitra išsiliejo eilėraščių posmais. Kūrinių vis daugėjo,
ir poetas, 1895 m. Maironio slapyvardžiu išleido eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“. Parašė poemą
„Tarp skausmų į garbę“ (vėliau ją perdirbo ir pavadino „Jaunąja Lietuva“), operų libretus. Lietuvių
literatūros padangėje sužibo ryški poezijos žvaigždė.
Poezija tapo tvirta atrama pačiam kūrėjui. Ji saugojo poetą nuo sustabarėjimo, uždaros kunigo
buities. Kartu kūryba pareikalavo daug žmogiškųjų jėgų, ne kartą skausmingomis spalvomis nudažė
eilėraščius. To vidinio dramatizmo tarsi ir nesimatė. Amžininkai prisimena Maironį ramų, orų,
neprarandantį pusiausvyros. Toks jis nuotraukose, bareljefuose, toks jo skulptūrinis portretas.
Baigęs mokslus Peterburge, dvejus metus (1892— 1894) gyveno ir dirbo Kaune. 1894 m. vėl
išvažiavo į Peterburgo dvasinę akademiją jau profesoriumi. 1909 m. Maironis sugrįžo į Lietuvą. Jis jau
buvo perkopęs į antrąją amžiaus pusę, bebaigiąs penktąją dešimtį. Visi pažino įžymųjį poetą ir aukštą
dvasininką. J. Mačiulis paskiriamas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Jis skaito paskaitas Lietuvos
universitete, išrenkamas garbės profesoriumi. Pasirodo nauji „Pavasario balsų“ leidimai, į kuriuos poetas
įdėjo naujų eilėraščių. Parašė poemą „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ ir eiliuotas dramas iš Lietuvos
praeities („Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas — karalius“). Kūrybai vis
mažiau beliko laiko. Būdamas pareigos žmogus, Maironis jėgas ir sveikatą atidavė dėstytojo ir
administratoriaus darbui.
Poeto gyvenimo dienas kartino nusivylimas ano meto Lietuvos tikrove. Su meile, viltimi
apdainavęs tėvynę bei jos ateitį, Maironis matė, jog idealai ir realybė skiriasi. Ir pats dažnai jautėsi
nereikalingas ir vienišas. Todėl su dar didesne meile glaudėsi prie gamtos, džiaugėsi ja visur ir visada.
Kas vasarą lankydavosi Palangoje. <...> su baltu apsiaustu, balta šiaudine skrybėle, su gumbuota lazda,
„mužikiškai“ tvirtos saujos sugniaužta, seserį Marcelę už parankės paėmęs, žingsniuodavo jūros tilto link,
arba <...> nusileidusios saulės gaisų fone stovėdavo su savo baltu apsiaustu dainuojančio jaunimo
būryje... Jis pėsčias kartais nužygiuodavo iš Kretingos į Palangą.
Page 10
Tartum rūdys geležinės
Amžina žaizda.
Graudulys ir iškilmingumas susilydo Maironio eilėraštyje „Lietuva brangi“. Jame talentingai
išreikštas atskiro žmogaus patyrimas ir tautos atmintis. Liūdesys eilėraštyje taurus ir poetiškas,
idealizuotas. Lyrinis veikėjas, kalbantis ir aš, ir mes vardu, suvokia, kad skaudi praeities patirtis turi
didelę dvasinę vertę. Ji ugdo žmogaus ir tautos dvasingumą. Toks požiūris būdingas romantizmui,
aukštinusiam skausmą, nes jis apvalo sielą, kilnina ir auklėja žmogų.
Eilėraštyje žmogaus ir tautos dvasingumas iškyla ir kaip graudumas, ir kaip susimąstymas,
ramumas, paprastumas: „sesutės visos / Griaudžiai malonias dainas ringuoja“; „Ten susimąstęs tamsus
Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas“; „Ar saulė leidžias, ir vakarėlis / ramumą neša“ vyturėlis. . .
Todėl ir išvada, kurią poetas padaro „savo“ ir „mūsų“ vardu, yra akivaizdi:
Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
Maironio eilėraščiuose Lietuvos paveikslas įspūdingas, didingas ir kartu paprastas, taurus.
Eilėraščiai kupini patriotinių jausmų, juose atsiskleidžia taurus emocinis santykis su praeitimi, liaudies
dvasine patirtimi. Ir čia slypi Maironio kūrybos poveikis lietuvių lyrikai bei skaitytojui iki pat šių dienų.
Maironio lyrika kupina meilės gamtai. Juk gamta neatskiriama tėvynės, Lietuvos dalis.
Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir
vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką,, kilnią prasmę.
Žodžiai, kuriais Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais. Lietuva — tai Nemunas
ir Dubysa, Šešupė ir Nevėžis, Punia, Medvėgalio, Šatrijos ir Birutės kalnas, Drūkšės ežeras, Vilnius,
Trakai ir Upytė. Tai šalis, „kur raudonmargę - kreipia kepurę / Jurginų pulkai“, kur žaliuoja rūtos, dreba
nuo šalčio rugienos. .. Konkretūs žodžiai meniniuose vaizduose išreiškia tėvynės ir jos gamtos, gimtosios
žemės brangumą ir grožį.
Dažnas poeto eilėraščių žodis — vainikas. Maironis, kaip ir visi romantikai, šiam žodžiui
suteikia taurią prasmę. Vainikas — šlovės, kilnios tėvynės meilės, pasiaukojimo ir gamtos grožio ženklas.
Eilėraštyje „Pavasaris“ gamtos grožis taip išsakomas:
Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų —
Vainikų eilė pirmutinė.
